Mūsų dienos: ŽaliTaškeliai

Neilgai pasidžiaugėm Gabijos sveikata, nors ir dilgėlinė nenurimo, bet palyginus su vėjaraupiai, tai nebuvo jau taip ir baisu.
Šeštadienį važiavom į Santariškes, kad patvirtintų mano diagnozę, pasirodo neklydau... Gydymas paprastas - jokio... Tiesiog stebėti ar nekyla temperatūra, spuogelius tepti briliantine žaluma, daug gerti skysčių.
Savaitgalis praėjo palyginti ramiai, bet pirmadienį prasidėjo nerealus ir nevaldomas niežtėjimas... Niežtėjo viską, taip stipriai, kad sunku buvo kentėti, o Gabija, kai reikia kentėti, tikrai moka... gaila vaiko... verkėm abi... tokia liga, bet pasak Gabytės: "tokia šlykšti liga..." O spuogelių spuogelių, devynios galybės... tiek daug - visa galva, po plaukais, veidas, akys, ausys, ausyse, nosyje, liežuvis, kaklas, nugara, priekis, mažiausiai kojos ir rankos, bet net ant pirštų pagalvėlių sugebėjo išdygti, į rankas negali nieko paimti... Pirkom neseniai pasirodžiusį vaistą vėjaraupiams palengvinti PoxClin, bet jis mums nepadėjo, gal tik dezinfekavo jau prakiurusius spuogučius, nes perštėjo.
Šiandien jau trečiadienis, niežuliai atslūgo, akytės atsigauna, bet ryte siaubinga dilgėlinė, visur kur tik nėra spuogelių, nusėta raudonom dėmelėm, kutenančiom, bet kentėti galima... Atrodo, kad sunkiausia praeity...

Čia tik pradžia, reiktų padaugint iš 4 ar 5, kad pamatyti tikrą padėtį

Kai nuvažiavom į Santariškes, teko laukti lauke pusantros valandos, kol mus priėmė. Nebuvo ką ten veikti, tai fotografavomės. Turėjom parodyti įvairias emocijas, labai smagu buvo, tiek prisijuokėm :)...